Borisas Makarovas prieš Lietuvą. 2017 m. rugpjūčio 18 d. neįgaliųjų teisių komiteto nuomonė. Pranešimas Nr. 30/2015.
2015 m. pranešimo autoriui buvo suteikta pagalba rengiant skundus. Vėliau skundai buvo perduoti Lietuvai.
Valstybė, šios konvencijos šalis, neužtikrino jokios "protingo pritaikymo" formos neįgaliajai poniai M., kad ji, nukentėjusi baudžiamojoje byloje, galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose ir vėlesnėje apeliacinėje procedūroje dėl jos bylos. Komitetas mano, kad valstybė, šios konvencijos šalis, pažeidė jos teises pagal Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Kaip matyti iš samprotavimų teksto, autorius tvirtino, kad 2005 metų birželio 12 dieną jo žmona tapo V. M. sukelto eismo įvykio auka. 2006 m. sausio 9 d. valstybinė medicinos komisija nustatė 60% medicininės negalios santykį su ponia M. vėliau ji patyrė galvos skausmą. Pasak autoriaus, jos negalia, galvos skausmas, atminties praradimas ir darbingumas buvo tiesioginė galvos traumos, kurią ji gavo eismo įvykio metu, pasekmė. Autorius taip pat atkreipė dėmesį, kad iki 2007 m. sausio 19 d. galvos traumos pasekmės pablogėjo tiek, kad jo žmonai buvo diagnozuotas 80% negalios koeficientas. Pasak autoriaus, M. Makarovos būklė ir toliau blogėjo iki jos mirties 2011 metų lapkričio 24 dieną, kai ji mirė dėl trauminės smegenų traumos pasekmių. Dėl savo būklės pablogėjimo ponia M. negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose. 2006 m. birželio 30 d. laišku teisėjas P. pirmasis Vilniaus apygardos teismas buvo informuotas, kad autoriaus žmona negalės dalyvauti bylos nagrinėjime, taip pat neturės galimybių samdyti advokatą dėl finansinių priežasčių. Autorius pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis įpareigoja prokurorą ginti nukentėjusiojo poziciją, jeigu jis ar ji negali sau leisti advokato, ir įpareigoja teismą užtikrinti nukentėjusiųjų naudojimąsi šia teise. Tačiau, pasak pranešimo autoriaus, šie reikalavimai buvo ignoruojami ir teisėjo P. P. oficialiai atsisakė suteikti žmonai teisinę pagalbą. Dėl to jo žmona buvo neteisėtai atimta iš teisingumo ir liko be teisinės pagalbos, o tai atėmė iš jos teisę į vienodą apsaugą pagal įstatymą. Autorius manė, kad valstybė, šios konvencijos šalis, pažeidė jo žmonos teises pagal Konvencijos 12 ir 13 straipsnius(2.1 - 2.5 punktų).
Komitetas faktinių bylos aplinkybių įvertinimo: užtikrinimas priėjimo prie Teisingumo neįvyko ponios M. byloje, nes, būdama nukentėjusioji nuo incidento, ji akivaizdžiai buvo atitinkamų teismo procesų" tiesioginė dalyvė". Komitetui taip pat aišku, kad ponia M. norėjo, kad jos pozicija būtų išklausyta teismo posėdžių metu, tačiau jai nebuvo suteikta jokia prisitaikymo forma, kad ji turėtų tokią galimybę: ji negalėjo dalyvauti klausymuose dėl savo negalios; ji apie tai informavo valstybę, šios konvencijos šalį, ir prašė valstybės, šios konvencijos šalies, užtikrinti jos teisinį atstovavimą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, tačiau jai nebuvo suteikta jokia pagalba. Manydamas, kad valstybė, šios konvencijos šalis, neužtikrino jokios "protingo pritaikymo" poniai M. formos, kad ji galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose ir vėlesnėje skundo dėl jos bylos nagrinėjimo procedūroje, Komitetas mano, kad valstybė, šios konvencijos šalis, pažeidė jos teises pagal Konvencijos 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį (svarstymų 7.6 punktas).
Remiantis Konvencijos 2 straipsniu, "pagrįstas pritaikymas" - prireikus būtinų ir tinkamų pakeitimų ir pakeitimų, kurie netampa neproporcinga ar nepagrįsta našta neįgaliesiems, įvedimas, siekiant užtikrinti neįgaliųjų įgyvendinimą ar įgyvendinimą lygiai su kitomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.
Komiteto išvada: valstybė, šios konvencijos šalis, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Konvencijos 12 ir 13 straipsnius (7.7 punktas).