Kęstutis Stasaitis prieš Lietuvą. Žmogaus teisių komiteto 2019 m. lapkričio 6 d. svarstymai pranešimas Nr. 2719/2016.
2016 m. pranešimo autoriui buvo suteikta pagalba rengiant skundą. Vėliau skundas buvo perduotas Lietuvai.
Remdamasis pakto 14 straipsnio 2 dalimi, autorius teigė, kad jo teisė į nekaltumo prezumpciją buvo pažeista, nes per visą teismo procesą jis buvo laikomas metaliniame narve teismo salėje, o žurnalistai turėjo galimybę jį nufotografuoti antrankiais. Tokiu būdu jis buvo pažemintas plačiosios visuomenės akyse ir pažemintas, taip pat pažeidžiant pakto 7 straipsnį.
Komiteto teisines pozicijas: [pakto] 7 straipsnyje nurodytas draudimas papildo pakto 10 straipsnio 1 dalies teigiami reikalavimai ,kuriuose numatyta: "visi laisvės netekę asmenys turi teisę į humanišką elgesį ir pagarbą žmogaus asmens orumui". [Komitetas] taip pat nurodo savo [h]bendros tvarkos Nr. 21 (1992) pareiškimą dėl humaniško elgesio su Laisvės netekusiais asmenimis, kuriuo valstybė, šios konvencijos šalis, teigiamai įsipareigoja visiems laisvės netekusiems asmenims garantuoti pagarbą jų žmogiškajam orumui ir užtikrinti jų teisių, įtvirtintų pakte, laikymąsi, atsižvelgiant į uždarojo režimo neišvengiamus apribojimus (3 punktas) (8.8 punktas svarstymams) (Žr. Pustuštį prieš Ukrainą (Ccpr/C/110/D/1405/2005) p.9.2.).
Kai dėl autoriaus teiginių pagal pakto 14 straipsnio 2 dalį, tai komitetas priminė savo praktiką, kuri atsispindi jo [H]30 punkte nurodant bendrąją tvarką Nr. 32 [14 straipsnis: lygybė prieš teismus ir tribunolus ir kiekvieno teisė į teisingą teisminį nagrinėjimą] ir pagal kurią "nekaltumo prezumpcija, turinti esminę reikšmę žmogaus teisių gynimui, įpareigoja įrodinėti kaltinimą, garantuoja, kad jokia kaltė negali būti prezumpuojama iki tų kol kaltė nebus įrodyta be jokių pagrįstų abejonių, užtikrina abejonių aiškinimą kaltinamojo naudai ir reikalauja, kad su asmenimis, kuriems pareiškiami kaltinimai dėl baudžiamosios veikos padarymo, būtų elgiamasi pagal šį principą". Be to, teismo proceso metu teisiamieji neturi būti surakinti arba laikomi narvuose arba kitaip būti teisme kaip pavojingi nusikaltėliai (Žr. Burdyko prieš Baltarusiją (Ccpr/C/114/D/2017/2010), p. 8.4; Seliunas prieš Baltarusiją (Ccpr/C/115/D/2289/2013), p. 7.5; ir Griškovcovas prieš Baltarusiją (Ccpr/C/113/D/2013/2010), p.8.4.). Žiniasklaidos priemonės turėtų susilaikyti nuo informacijos pateikimo tokiu būdu, kuris pažeistų nekaltumo prezumpciją (8.9 punktas).
Komitetas atsižvelgė į autoriaus skundą, kad teismo proceso metu jis buvo laikomas metaliniame narve teismo salėje, kuris, jo nuomone, buvo žeminantis, sukėlė jam fizinį skausmą ir žurnalistai turėjo galimybę jį nufotografuoti antrankiais. Autorius teigė, kad tokia saugumo priemonė, kuri turėtų būti laikoma pernelyg didele, prilygsta nekaltumo prezumpcijos pažeidimui, yra nežmoniškas ir žeminantis elgesys, pažeidžiant atitinkamai 14 straipsnio 2 dalį ir pakto 7 straipsnį (8.7 straipsnis).
Komitetas pažymėjo, kad valstybė, šios konvencijos šalis, neįrodė, kad priemonės, kurių buvo imtasi prieš autorių, atitiko pakto 14 straipsnio 2 dalies nuostatas. Visų pirma, valstybė, šios konvencijos šalis, neįrodė, kad autoriaus laikymas antrankiais metaliniame narve atviro teismo posėdžio metu buvo būtinas saugumo ar teisingumo užtikrinimui ir kad negalėjo būti imtasi jokių alternatyvių priemonių, atitinkančių autoriaus teises. Be to, autoriaus nuotraukos antrankiais buvo paskelbtos žiniasklaidoje (8.10 punktas).
Komiteto išvados: faktai rodo, kad valstybė, šios konvencijos šalis, pažeidė pakto 7 straipsnį ir 14 straipsnio 2 dalį (priežasčių 9 punktas).